2020-11-29

Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys

 

Paulius rašo, kad tas, kuris yra Kristuje, yra naujas kūrinys, sena praėjo, viskas tapo nauja (2 Korintiečiams 5, 17). Viskas tapo nauja vidiniame žmoguje. Reikia išmokti vaikščioti ir augti naujame gyvenime, užima laiko išmokti pažinti ir vykdyti Dievo valią. Man nereikia ypatingo tikėjimo, kad galėčiau atsisėsti ant kėdės, bet kartais man reikia išmokti pasitikėti Dievu, kad Jis veda mane kasdien. Todėl nuo šiol mes nė vieno nebepažįstame pagal kūną. Mes turėjome požiūrį pagal savo supratimą, bet dabar, po susitikimo su Jėzumi, mes turime Jėzaus požiūrį. Dabar Kristus vadovauja mums. Ir kada mums reikia priimti kokį sprendimą, mes pirmiausiai norime žinoti Jėzaus valią.  

Vienas žmogus atėjo į bažnyčią, kunigas džiaugėsi tuo, bet žmonės tapo pikti, nes nenorėjo priimti tokio žmogaus. Žinote, kada Jėzus nešė kryžių, Jis nesakė, kad „Aš noriu mirti už tokį žmogų, bet už tokį – niekada“. Jėzus mirė už visus. Jėzus priima visus. Kada tu esi Kristuje, tu esi naujas kūrinys, visa tampa nauja. Mes matome ne seną žmogų, bet naują. Mes tikime, kad Dievas myli visus, ir mes mylime visus. Dievas yra gailestingas, ir mes esame gailestingi. Dievas mums atleido, ir mes taip pat atleidžiame. Kodėl? Todėl, kad mes esame nauji kūriniai. Tavo gyvenimas parodo, ar tu esi naujas kūrinys.

Ką reiškia „naujas kūrinys Kristuje“? Naujas kūrinys yra žmogus, kuris gyvena Jėzui. Gyventi Jėzui - reiškia tarnauti, bendrauti su Juo. Jei mes nebendraujame su Jėzumi, mes nepriklausome Jam. Dievo gyvybė ateis ir veiks tavo dvasioje, tavo širdyje, jei tu atidavei savo širdį Jėzui, jei tu atidavei visą savo gyvenimą Jėzui. Gal kas dar neatidavė, gal atsiėmė atgal? Bet naujas kūrinys nenori gyventi kaip anksčiau, todėl, kad naujas gyvenimas yra daug geresnis. Naujame gyvenime su Jėzumi Dievas veikia. Dabar mes gyvename Jėzui, mes negyvename kaip anksčiau. Anksčiau gal mes turėjome savo planus, bet dabar mes norime žinoti Dievo valią, Dievo planą savo gyvenimui.

Naujas kūrinys niekada neišeina iš bažnyčios, jei tampa sunku. Kiek žmonių išsiskyrė tik todėl, kad buvo sunku. Ir kodėl buvo sunku? Todėl, kad daugiau nepatiko antroji pusė. Visada yra kalta kita pusė. Bet jei darže yra piktžolių, ar mes iškarto paliekame daržą? Lengviau ignoruoti iššūkius ir bėgti ieškoti vietos, kur nėra piktžolių. Lengviau sakyti, kad visi kiti yra kalti. Lengviau yra matyti krislą savo artimo akyje negu savojoje rastą. Visada yra žmonės, kurie bėga nuo vienų santykių prie kitų. Ir yra tie, kurie bėga iš vienos bažnyčios į kitą. Nereikia bėgioti, bet geriau dirbti. Jei visi bėga, kas išliks ištikimas? Galvojama, kad lengviau bėgti ir ieškoti tobulumą, negu dirbti su savimi. Bet Kristuje mes esame nauji kūriniai. Naujas kūrinys nenori bėgti, bet gauti Dievo palaiminą, Dievo teisumą, Dievo artumą. Ir kada santuokoje yra iššūkiai, abu bėga pas Kristų. Dabar mes turime Šventąja Dvasią mumyse. Galbūt, kad kažkas yra bažnyčios narys arba buvo pakrikštytas, bet niekada neperdavė savo gyvenimo Kristui. Bet naujas kūrinys ateis į bažnyčią. Toks žmogus turi vidinį poreikį eiti į bažnyčią, atsiranda poreikis bendrauti su kitais Dievo vaikais, atsiranda troškimas skaityti ir pažinti Dievo Žodį. Bažnyčioje mes paklūstame Kristui. Ir santuokoje mes paklustame Kristui. Kada tu myli Jėzų Kristų, tau lengva mylėti artimą. Naujas kūrinys neturi po sekundės šimtu procentų naują charakterį, bet dabar turi naują šeimininką - Kristų.

Dievas mus myli. Ar mes mokame priimti Jo meilę? Dabar Jėzus atėjo ir perdavė mums Dievo meilę. Jėzus laukia, kad mes atiduosime savo gyvenimą Jam. Kai tu neatiduodi savęs Dievui, kai tu nenori atiduoti savęs Dievui, tuomet ir Dievas nieko negali daryti. Dievas nori visur ir visada parodyti savo meilę visiems. Ar mūsų širdis yra atvira? Atvira Dievo meilei? Ar mūsų širdyje ir netgi galvoje yra piktžolės? Ar mes dirbame su savimi? Bažnyčioje yra žmonės. Šeimoje yra žmonės. Darbo vietoje yra žmonės. Visur yra žmonių. Ir mes esame žmonės. Ar mes galvojame, kad automatiškai esame krikščionys be Dievo Žodžio, be atgailos, be Kristaus? Ne. Mes dirbame su savimi. Mes norime išrauti piktžoles iš mūsų gyvenimo, iš mūsų minčių. O kas yra tos piktžolės? Tos piktžolės yra neteisingas supratimas apie Dievą, apie Kristų, apie Šventąją Dvasią, apie Dievo Žodį. Tos piktžolės yra išdidumas, neatleidimas, pavydas, menkavertiškumas.

Vidinis žmogus ieško Dievo, nori tarnauti Dievui. Naujas kūrinys yra gimęs iš Dievo. Naujas kūrinys žino, kad Jėzus yra Karalius ir naujas kūrinys tarnauja Dievui. Paprastai kai kuriems užtenka ir medinio Jėzaus. Bet medinis yra negyvas. Statulos negali jums padėti. Ir žmonės gali galvoti, kad Dievui pakanka tik pabučiuoti kryžių, uždegti žvakę. Tu gali nuvažiuoti į Kryžių kalną, nešioti ant kaklo kryžių, bet jei tu nenori būti paklusnus Dievui, tu gyveni, kaip visada. O naujam kūriniui nereikia Kryžių kalno, statulų, nes jis žino, ką Jėzus padarė ant kryžiaus ir jis priima Dievo dovaną. Paklusnumas Dievui nepasiekiamas išorinėmis apeigomis ar priemonėmis, bet Jėzaus Kristaus priėmimu į savo vidų kaip savo asmeniniu Viešpačiu, pasiliekant Jam ištikimu.

Naujas kūrinys negali ir nenori meluoti, nes vaikšto tiesoje. Naujas kūrinys negali ir nenori vogti, nes tiki, kad Dievas jį aprūpins viskuo. Kad Dievui įtikti, žmonės laikėsi Mozės duotų įstatymų. Ir buvo daug atvejų, kai jie sukčiavo. Daug kartų Dievas kalbėjo per pranašus „Kam jums mano įsakymas, jei jūsų širdys toli nuo manęs?“ Kai Jėzus mirė ant kryžiaus, pradėjo veikti nauja sandora. Ir dabar, kai žmogus tiki savo širdyje, kad Jėzus yra Viešpats, jei žmogus priima Jėzų kaip savo Išgelbėtoją, tuomet jis yra laisvas nuo senosios sandoros veikimo. Tai nereiškia, kad pusės Biblijos mums nereikia, tai reiškia, kad mums nereikia atnešti gyvūnų aukoti ant aukuro, kad šventikai išlietų gyvūnų kraują. Dievas yra šventas. Nuodėmingas žmogus negali ateiti pas Dievą ir su Juo bendrauti. Todėl žmonės atnešdavo aukas už savo nuodėmes ir taip susitaikydavo su Dievu. Nauja sandora – kraujo sandora. Jėzus praliejo savo kraują  už mūsų nuodėmes tam, kad žmogų sutaikytų su Dievu. Kai tokie santykiai – žmogaus ir Dievo - buvo atstatyti, tada nereikia stengtis laikytis įstatymų tam, kad būtum išgelbėtas. Kristus išlaisvino mus iš nuodėmės. Naujas kūrinys nenori nusidėti.

Tik Jėzuje Kristuje mes gauname Dievo dovaną – amžiną gyvenimą ir išlaisvinimą iš nuodėmės vergijos.

Kaip ateiti pas mylintį Dievą ir sutvarkyti savo gyvenimą? Perduoti Jam savo gyvenimą. Jėzus mirė už visus: ir už vargšus, ir turtuolius, jaunus ir senus. Visiems reikia susitaikyti su Dievu ir visi yra pašaukti susitaikymui, kad priimtų Dievo valią savo gyvenimui. Kai kurie žmonės mano, kad jie yra nepakankamai geri, kad priimtų Dievo dovaną. Kiti mano, kad jeigu jie būtų pakankamai geri, tuomet ir Dievas nieko nesiųstų išgelbėti. O kai kurie mano, kad jie tokie geri, kad pats Dievas turi būti dėkingas, kad jie tokie yra. Bet Dievas myli mus visus, nepriklausomai ar esame išdidūs, ar nuolankūs. Mūsų jėgomis mes negalime pasiekti šventumo, teisumo. Mes išteisinti Jėzuje Kristuje. Tai Dievo dovana. Ir tai reikia tik priimti.

Dievas mus myli ne todėl, kokie mes esame, arba ką darome, bet kas mes esame. Dievas nori, kad mes priimtume Jėzų kaip Išgelbėtoją ir kiekvienas vykdytų Jo valią. Kristuje mes esame nauji kūriniai. Kas sena – praėjo. Visko tapo nauja. Aš turėjau savo principus ir supratimą apie gyvenimą, apie tikėjimą. Dabar aš priklausau Dievui. Aš - naujas kūrinys. Dabar aš leidžiu Kristui vadovauti mano širdyje, mano mintyse, mano šeimoje, mano bažnyčioje. Dievas myli visus, ir aš myliu visus. Amen.

Kun. Andrus Kask

2020-08-31

Dvasinis augimas

 


Kas parodo mano dvasinį augimą? Ar meldžiuosi, ar jaučiu poreikį skaityti Dievo Žodį, ar jaučiu poreikį kartu su tikinčiaisiais šlovinti Dievą?

Ar nėra mūsų dvasiniame gyvenime taip, kad jei noriu, tai eisiu į pamaldas, o jei nenoriu, neisiu? Klausimas yra paprastas – ar noriu, ar nenoriu? Būtent tai ir parodo, ar turime vidinį poreikį siekti Dievo, ar ne. Ar turiu norą paklusti Kristui? Ar man reikia Šventosios Dvasios pagalbos?

Kada žmogus atiduoda savo gyvenimą Dievui, tiki, kad Jėzus yra Viešpats, priima išgelbėjimą Kristuje, tada vidinis žmogus prisikels iš numirusių. Iki šiol jis buvo miręs, nes jis negyveno dėl Dievo. Yra žmonių, kurie neatidavė savo gyvenimo Kristui, jie negimė iš aukšto. Jie neieško Dievo, bet Dievas juos myli ir Dievas davė jiems išgelbėjimą Kristuje. Netikintiems, neieškantiems Dievo net yra keista, kad kai kurie žmonės skaito Bibliją. Jiems nesuprantama, kodėl žmonės sekmadieniais eina į bažnyčią. Žinoma, jie patys gal ir apsilanko du kartus per metus ir apsidžiaugia, kad buvo atėję, bet šiokiadieniais jie neieško Dievo. Jie neturi vidinio poreikio. Jeigu jie nežino, kad Dievas juos myli ir jų laukia, ir kad Jėzus mirė už juos, jiems sunku paaiškinti, kodėl reikia artintis prie Dievo.

Žmogus yra dvasinė būtybė. Dvasinius dalykus galima suprasti tik dvasiškai. Neįmanoma kūniškam žmogui, tai yra netikinčiam žmogui, paaiškinti, kaip veikia dvasiniai dalykai. Jiems tai yra nesuprantama, nes Dievo Dvasia jiems to neatveria. Bet krikščionis turi atsakomybę kalbėti tiesą. Jei mes nesakome tiesos, mes miegame. Todėl sakoma: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“. (Efeziečiams 5, 14)

Jei žmogus girdėjo Evangeliją ir Dievo šviesa prasiskverbė į jo širdį ir žmogus atidavė savo gyvenimą Dievui, jis atėjo į naują gyvenimą. Bet gyvenimas tik prasideda. Dabar yra svarbu augti. Būtina žinoti, kad augimas gali sulėtėti ar net visai sustoti.Svarbu elgtis taip, kad ramybė pasiliktų širdyje. Augti fiziškai ir augti dvasiškai yra skirtingi dalykai, nors yra bendri augimo principai. Reikia teisingai maitintis ir laikytis atokiai nuo pavojų. Kai pramiegi autobusą, galbūt grafike yra dar vienas autobusas. Jei pramiegojai draugo gimtadienį, gali atsiprašyti ir pasveikinti. Dvasiškai yra daug sudėtingiau. Mes nediktuojame Dievui, ką ir kaip reikia daryti. Dievas jau viską mums yra pasakęs. Ir gerai, kad mes laikomės visko, ką Dievas yra mums pasakęs. Dabar mes tai perduodame kitiems žmonėms. O kaip mes galime kažką pažadinti, jei patys miegame?

Anksčiau buvo pranašų. Kai žmonės užmigo, Dievas siuntė pranašus juos pažadinti iš miego, atgailauti ir gyventi pagal Viešpaties mokymą. Gyventi pagal Kristaus mokymą reiškia gyventi dėl Kristaus ir gyventi su Kristumi. Pranašai barė žmones ir kvietė žmones atgailai. Ar mums patinka, kai kas nors mus koreguoja? Kai mes norime augti, mums reikia vadovų. Mums reikia Šventojo Rašto ir Šventosios Dvasios vedimo.

Dievas nori mus pažadinti. Daugelis žmonių eina į pražūtį ir kažkas turi jiems pasakyti tisą, kažkas turi už juos melstis, kažkas turi jiems pasakyti, kad Jėzus mirė už juos ir jie turi išgelbėjimą Jėzuje Kristuje. Todėl svarbu, kad mes, tikintieji, skaitome Bibliją, meldžiamės ir susitinkame, kad kartu šlovintume Dievą.

Kai miegame, mes neskaitome Biblijos nei dėl savęs, nei dėl kitų. Kai mes miegame, mes nesimeldžiame nei už save, nei už kitus. Kai mes miegame, mes negalime eiti į pamaldas nei patys, nei pasiimti su savimi kartu artimųjų nei kitų žmonių. Todėl nemiegokime, bet skaitykime Dievo Žodį, melskimės ir kalbėkime tiesą. Ar tu skaitai Bibliją vaikams, o jei tavo vaikai moka skaityti, tai ar jie turi savo Bibliją? Jei ne, tai ką tu veiki?

Dievas davė mums visas sąlygas augti: Jėzus mirė už mus, jis prisikėlė ir davė mums išgelbėjimą, Jėzus taip pat paliko mums savo mokymą, Dievas atsiuntė mums Šventąją Dvasią. Gavus išgelbėjimą ir visas Dievo dovanas, dėl kitų išgelbėjimo nemiegosime, bet melsimės ir darbuosimės. Amen.

Efeziečiams 5, 1 – 21

Kun. Andrus Kask

2020-05-11

Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?


Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? Ar nelaimė? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas?

Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“. Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo. Ir ašįsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.(Romiečiams 8, 35-39)

Apaštalas Paulius laiške Romiečiams rašo: „kad jis yra įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei dabartis, nei ateitis, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.“

Apaštalas Paulius pats patyrė ir užtikrina kitus tikinčius, kad negali būti pasmerkti tie, kurie yra Kristuje Jėzuje. Jis susilaukė kritikos, neapykantos iš žmonių per savo misijų keliones. Kiek baisių išmėginimų jam teko patirti jis aprašo antro laiško Korintiečiams 11 skyriuje. Kartais jis jausdavo didžiulę baimę, bet atkakliai tęsė darbą. Jį palaikė Dievo galios gilus patyrimas ir meilė mūsų Viešpačiui.

Vienas kunigas yra pasakojęs prisiminimus iš savo gyvenimo. Mano tėvai asmeniškai jį pažinojo. Pokario metais, kai jis su šeima buvo tremiamas į Sibirą, šaltame vagone buvo daug žmonių. Visi išsigandę, sėdi ant savo ryšulių su mažais verkiančiais vaikais. Vieni verkia, kiti supykę, šaukia, už ką čia mus išveža, o kunigas išsitraukė Bibliją ir pradėjo garsiai skaityti. Tuomet visi nutilo ir klausėsi.

Taip Dievas per Šventą Dvasią atsiunčia ramybę bet kokiuose gyvenimo išbandymuose.

Man svarbi ši Švento Rašto ištrauka, nes sustiprina mano tikėjimą, todėl išbandymus priimu su pasitikėjimu.

Dievo meilė visur suteikia pergalę. (1 laiškas Korintiečiams 13 skyrius). Pasitikėkime geruoju Dievu, kuris mus myli, kuris susirūpinęs dėl mūsų, kuris viską mato, viskąžino, kuris gali bet ką, mūsų sielų išgelbėjimui. Dievo meilė atnešė sielai išganymą, Dievo meilė pakeitė visą gyvenimą.

Inara Serafinavičienė, Šiauliai

2020-04–27

2020-03-26

Nauja galimybė


„Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk.“ (Jono 8, 1-11)

Jėzus atėjo mus išgelbėti, išgydyti, atnaujinti. Tam reikalinga dangiška galia - Šventosios Dvasios jėga. Žmogus taip pat turi ką nors padaryti pats. Jei nenorėsi keistis, tai ir Dievas nepakeis tavęs. Yra dalykai, kuriuos žmogus turi padaryti pats. Jei neskaitai Dievo Žodžio, jei neateini į teisiųjų susirinkimą, Dievas to nepadarys už tave. Svarbu žinoti, kad Dievas daro savo dalį, o žmogus - savo dalį. Kai Jėzus sako: keltis, tada reikia keltis. Kai Jėzus sako: daugiau nebedaryk nuodėmės, tada nebegalima nusidėti. Tai nereiškia, kad yra mažiau nuodėmės. Tai reiškia, kad nuo šiol mes vertiname tai, kad Dievas mums atleido. Mes vertiname Jo meilę. Mes pagerbsime Jo šventumą.

Kuris iš mūsų nėra nusidėjęs? Rašto žinovai ir fariziejai atvedė moterį pas Jėzų. Jie jau buvo širdyse prieš Jėzų. Jie nepripažino Jėzaus kaip Mesijo. Jie norėjo išmėginti Jėzų. Dievo malonė nesuteikiama už gudrumą. Dievo malonė suteikta išganymui, atkūrimui, atnaujinimui.

Svarbu žinoti, ką Jėzus pasakys! Jėzus atėjo ne naikinti, bet duoti gyvybės, duoti galimybę. Ką Jėzus teisia? Jėzus pasmerkė veidmainius religingus žmones, kurie naudojo malonę savo naudai. Dievas suteikė malonę visiems. Visiems! Jėzus mirė už visus. Visi esame nusidėjėliai Dievo akivaizdoje! Tačiau Šventasis Dievas, netoleruojantis nuodėmės, pasiuntė Jėzų iš meilės.

Kur tu šiandien? Gal manote, kad traukinys išvažiavo. Tai yra per vėlu jau ką nors keisti. Gal jūs manote, kad nėra jokios išeities. Gal jau ilgai netiki niekuo. Jėzus atėjo tavęs pasitikti. Jėzus atleidžia nuodėmes. Kunigas negali atleisti nuodėmių. Kunigas nesiėmė sau nuodėmių, kunigas nemirė ir neprisikėlė. Jėzus prisiėmė sau nuodėmes, mirė ir prisikėlė. Mums tiesiog reikia pasakyti Jam, kad mums reikia Jo. Kunigas turėtų padėti žmogui atiduoti širdį Dievui, duoti žmogui pavyzdį, kaip reikia gyventi, suteikti galimybę susitikti su Jėzumi.

Jėzus pažįsta kiekvieną širdį. Jėzus žino, kad Dievas yra šventas! Jėzus žino, kad tik per išgelbėjimą ir atnaujinimą žmogus gali susitaikyti su Dievu! Bet ne visada žmogus tai žino. Žmonės metų metais eina į bažnyčią, bet jie nesikeičia: kaip gėrė, taip geria, kaip rūkė, taip ir rūko metais, pavydėjo metų metais ir taip toliau pavydi. Nes jie nesutiko ar nepripažino Jėzaus. Jie nesuprato, kad Dievas yra šventas! Kažkas užsidegė cigaretę ir pasakė: Dievas vis tiek mane myli! Taip, Dievas tave vis tiek myli. Ar tu Jį myli? Ar kunigai ir tėvai padėjo jums pažinti Dievą! Ar širdyje yra susitaikymas su Dievu? Jėzus atėjo sutaikyti su Dievu. Nuodėmė yra nuodėmė. Kiekvienam reikia susitaikyti su Dievu. Kažkas pavogė, kažkas melavo, kažkas nužudė, kažkas nebuvo ištikimas savo sutuoktiniui. Svarbu pripažinti, kad Jėzus atėjo ir priimti Dievo dovaną. Kodėl daugelis nepriėmė? Priežastys gali būti įvairios. Gal žmogus matė tik blogus pavyzdžius. Jėzus neskuba smerkti, Jėzus turi teisę išgelbėti ir suteikti naują gyvybę. Jėzus griežtai perspėja, kad nuo šiol ji nebenusidėtų.

„Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, hebrajiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių ­ aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto.“ Jis paaiškino: „Tas, kuris mane išgydė, man liepė: ‘Imk savo gultą ir eik!’“ Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: ‘Imk ir eik’?“ Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje. Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus.“ (Jono 5, 1-14)

Žmogus net nepripažino Jėzaus kaip Mesijo, bet gavo išgydymą ir išlaisvinimą. Tai palaiminimas, kad Dievas atvers mums daugybę galimybių. Malonė, kad galime ateiti į Jo Bažnyčią. Tai malonė, kad turime Dievo žodį. Kaip mes naudojamės šia malone, priklauso nuo mūsų. Bet mums reikia, kad kas nors pasakytų mums apie šią malonę.

Dėl žmogaus silpnumo buvo neįmanoma, tiesiog neįmanoma, jam kada nors pirmam patekti į vandenį po to, kai angelas sujudins vandenį. Ten buvo Dievo jėga, buvo sąlygos pasveikti, bet nebuvo žmogaus, kuris jam padėtų priimti Dievo malonę. Niekas negalėjo jam padėti, bet Jėzus atėjo padėti tiems, kurie žemėje neturi jokios pagalbos. Žmogus norėjo būti išgydytas, o Jėzus padėjo tam, kuris taip ilgai laukė. Gal lauki, kol kažkas pasikeis tavo gyvenime. Galbūt jūs taip pavargote laukti, kad daugelį metų tylėjote. Jėzus atėjo. Jėzus ištiesė ranką tau, norėdamas padėti atsikelti. Jėzus nesako: „Na, pažiūrėsime, ką galima padaryti!“ Jėzus liepia dangiškajai valdžiai išgelbėti, išlaisvinti ir išgydyti žmogaus gyvybę. Norint gauti Kristaus pagalbą ir jėgą, svarbiausia, kad to ilgėtumėtės. Jėzus klausia: "Ar jūs tikrai norite pasikeisti?" Jei širdyje esame visiškai patenkinti dabartine padėtimi, tada negalėsime pasikeisti. Didžiausias troškimas turi gyventi mūsų širdyse.

O ką daryti, kai visa visuomenė nesuteikia antros galimybės? Ką daryti, kai viskas prarandama, ir nė vienas iš žmonių nenori padėti, atleisti? O kas, jei nė vienas iš tikinčiųjų nenori pamiršti ir priimti?

Jėzus sako: mesti cigaretę, atsisakyti alkoholio, atsisakyti įsižeidimo ir gudravimo. Dievo galia išlaisvina! Bet žmogus turi atlikti savo dalį, nuoširdžiai norėti ir daryti. Tiesa ta, kad turime pripažinti savo bejėgiškumą, tačiau taip pat yra tiesa, kad stebuklai daromi ten, kur kartu veikia mūsų troškimas ir Dievo galia. Jėzus liepė ligoniui padaryti neįmanoma. - Kelkis, - tarė jis. Jei buvai priklausomas daugelį metų, Dievas tave išlaisvina. Bet dabar jūs turite atlikti savo dalį. Klausimas yra tai, ko norite, nes jūs priimate sprendimą. Tu pasakysi Jėzui, ko nori. Ligonis pasakė Jėzui - ir buvo padaryta, jis tiesiog atsistojo. Jėzus sako, eik ir daugiau nebenusidėk. Saugok savo sveikatą. Saugok savo išgelbėjimą. Saugok savo išgydymą ir išsilaisvinimą – daugiau nebenusidėk. Amen.

Kun. Andrus Kask

2020-03-20

Kur tu esi šiandien?


„Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje. Taigi visi, kurie esame tobuli, turėkime tai galvoje! O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, Dievas jums tai apreikš. Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme.“ (Filipiečiams 3, 12-16)

Kur tu esi šiandien? Ką pasiekei savo gyvenime iki šios dienos? Ar tu atėjai pas Dievą? Ar tu supranti Dievo Žodį?

Gal kažkieno svajonės išsipildė. Gal kažkas pasiekė tokį svorį, kokio nori. Gal kažkas konkurse laimėjo pirmąją vietą. Gal kažkas pagaliau gavo diplomą. Gal kažkas pagaliau buvo pakrikštytas ar turėjo laiko iš širdies išmokti Dešimt Dievo įsakymų ir maldą „Tėve mūsų“. Gal kas nors sutiko Jėzų. Gal kažkas jau gyvena Dievui patinkantį gyvenimą. Kur tu esi šiandien? 

„Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją.  Jis paliko Nazarą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano ­pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.“ (Evangelija pagal Matą 4, 12-16)

Šviesa švietė! Jėzus atėjo ir atnešė Dievo šviesą į šį pasaulį. Kai Jėzus yra tavo Karalius, kai darai viską, ką sako Jėzus, tada esi šviesoje. Ir visi, kas mato tave ir tavo gyvenimą, mato šviesą. Visi žmonės, sėdintys tamsoje, mato šviesą ir tie, kurie gyvena mirties šalyje, išvydo šviesą. Pirmiausia, jūs priimate šviesą ir einate šviesoje. Kas sėdi tamsoje? Tie, kurie nemato, kad Dievas juos myli; tie, kurie nepripažįsta Jėzaus kaip Viešpaties; ir tie, kurie netiki, kad Jėzus atėjo išgelbėti mus iš nuodėmės, iš tamsybės. Kas gyvena nuodėmėse? Tie, kurie nepaklūsta Dievui. Tamsoje gyvena ne tik žudikai ar girtuokliai, bet ir visi, kurie savo širdyje ir gyvenime neturi Dievo šviesos. Daugelis žmonių gyvena šešėlyje, nes jie tiki, kad yra Dievas, bet jie nežino, ko Dievas tikisi iš jų. Jie neieško Dievo. Jie niekada neatsiverčia Biblijos, nesimeldžia ir neįsipareigoja Dievui. Ir jie gyvena šešėlyje, ir nemato, kaip mato Dievo vaikai. Dievo vaikai mato Dievo valią ir nori vykdyti Dievo valią. Dievo vaikai siekia Dievo valios.

Kur tu esi šiandien? Ar matai Dievo valią savo gyvenime? Kai tyrinėjame Dievo žodį, leidžiame į savo širdis šviesą. Kai atiduodame savo gyvenimą Jėzui ir esame vadovaujami Šventosios Dvasios, mes liekame šviesoje. Žmonės ėjo į šventyklą. Jie tikėjo, kad Dievas yra. Jie atnešė aukų ir dovanų, bet vieną dieną atėjo Jėzus. Tamsoje sėdintys žmonės pamatė didelę šviesą. Jie pamatė, kad Dievas iš tikrųjų atėjo į žemę ir buvo su Jėzumi. Iki šiol žmonės žinojo, kad Dievas yra danguje, o dabar Dievas buvo tarp žmonių. Žmonės gyveno tamsoje ir sielvarte, tarp problemų ir nevilties. Atėjo Jėzus, ir žmonės pamatė, kad ligoniai buvo išgydyti, kaliniai buvo išlaisvinti, aklieji galėjo pamatyti, kankinamieji gavo laisvę. Šviesa skverbėsi į žmonių gyvenimus. Žmonės pradėjo suprasti, kad Dievas yra tarp jų ir nori išlaisvinti iš nuodėmės. Nuodėmė yra netikėjimas, kad Jėzus atėjo mus išlaisvinti. Nuodėmė yra nepasitikėjimas Dievu. Nuodėmė yra gyvenimas be Dievo. Net daugelis kilnių žmonių neieško Dievo. Šiame pasaulyje jie daug pasiekia, bet ne dėl Dievo. Bet jie ieško savo, neieško Dievo. Kodėl jie neieško Dievo? Nes Dievo šviesa neįsiskverbė į jų širdį.

Galima sakyti, kad daug žmonių eina į bažnyčią. Mes einame į bažnyčią. Daugelis tiki Dievu. Mes tikime Dievu. Ir mes vaikštome šviesoje! Mes pamirštame praeitį ir einame į priekį, siekdami tikslo, kad pagerbtume aukščiausią Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje. Taigi, kuris iš mūsų yra tobulas, taip ir reikia galvoti! Kai esame šviesoje, nematome tik to, ko norime, bet matome, ko nori Dievas, kad matytume. Ir Dievas nori, kad mes suprastume! Dievas nori parodyti savo planus! Jėzus atnešė mums Dievo šviesą! Kur tu esi šiandien? Jei nežinai Jėzaus, dabar galite pakviesti Jį į širdį ir gyvenimą. Jei Jėzus yra tavo Viešpats, dėkok Jam ir palaikyk stiprius santykius. Jėzus atėjo dėl tavęs. Jis laukia, kol pakviesi į savo gyvenimą. Jei kas nors prarado bendrystę su Dievu, galite pradėti iš naujo ten, kur esate dabar.

Jėzus kartą ir visiems laikams mirė už mūsų nuodėmes. Jėzus mirė už mūsų nuodėmes, ir tai tik pradžia. Dievas tikisi, kad mes nenusidėsime ir eisime su Jėzumi šviesoje – naujame gyvenime. Tai reiškia, kad gyventi ne taip, kaip mes norime, bet kaip Dievas nori. Apaštalas Paulius persekiojo Bažnyčią, nes gyveno tamsoje. Jis stengėsi, labai daug nuveikė, bet ne dėl Dievo. Jis buvo tikintis, bet nepažinojo Jėzaus. Kai Paulius sutiko Jėzų ir paskyrė Jam savo gyvenimą, Dievas pradėjo daryti stebuklus - tas, kuris persekiojo, nuo šiol mylėjo. Taip ir mūsų gyvenime - kas buvo tingus žmogus, tapo darbštus, kuris apgavo, tapo sąžiningas. Vaikščioti šviesoje, reiškia paklusti Jėzui. Vaikščioti šviesoje, reiškia gyventi pagal Dievo valią. Priimkite Jėzų kaip savo Viešpatį ir eikite nuo šiol šviesoje! Amen.

Kun. Andrus Kask

2020-03-16

Informacija dėl pamaldų ir tarnysčių karantino laikotarpiu

Siekiant laikytis visų priimtų rekomendacijų ir dedant pastangas išvengti koronaviruso (COVID-19) plitimo Lietuvoje, Metodistų bažnyčia Lietuvoje laikinai nuo 2020 m. kovo 15 d. sustabdė Pamaldas, Biblijos studijas ir kitas tarnystes, išskyrus patarnavimą mirštantiems bei laidotuves. Šiam laikotarpiui tarnavimai keliasi į elektroninę erdvę.

Dvasinis konsultavimas bei kita informacija teikiama telefonais arba el. paštu. Iškilus klausimams, skambinkite arba rašykite savo Bažnyčios kunigui.  

Maldas, pamokslus ir savaitinius dvasinius apmąstymus galite rasti Bažnyčios feisbuko puslapyje: https://www.facebook.com/metodistai/


Superintendentas kun. Remigijus Matulaitis

Lietuvos jungtinės metodistų bažnyčios informacija