5 September 2019

Kalno pamokslo palaiminimai


Evangelijoje pagal Matą (Mt 5:1-12) yra išvardinti Dievo palaiminimų įgyvendinimo užmojai. Viešpaties palaiminimai, kuriuos Jėzus pasakė yra vadinami Kalno pamokslo pradžia. Labai įdomu, kad Jėzus, pradėdamas mokyti ir dalintis Dievo išmintimi, pradėjo nuo palaiminimų, kurių paprastai tikimės pabaigoje.

Norėdami paaiškinti ir suprasti Viešpaties palaiminimus iš Kalno pamokslo, turime juos matyti viso Dievo Žodžio, taip pat ir mūsų visų gyvenimo kontekste, kad Evangelijos palaiminimai iš tiesų būtų trokštami ir suprantami tikrąją jų prasme.

1. Palaiminimų svarba

a. Senojo Testamento laikais, palaiminimai turėjo tiek daug prasmės, kad tikėjimo žmogus negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be žodžio “palaiminti“. Palaiminimo žodžiai buvo sakomi žmogaus, kuris maldingas, tikintis ir turintis viltį Dieve. Todėl anuomet, namiškiai laimindavo vieni kitus, išleisdami į keliones. Bet pastoracinis ar kunigiškasis palaiminimas yra Dievo namuose. Tą suprato ano meto hebrajai, ir žinojo, jog tam, kad gautų kunigiškąjį palaiminimą, turi eiti į šventyklą.

b. Šis Dievo dėsnis išliko. Tai reiškia, kad Dievo kunigiškasis palaiminimas sakomas Dievo namuose, kuomet Dievo tauta laiminama, prieš žengiant į pasaulį.

c. Palaiminimas yra tai, kuo Dievas dalinasi su tikėjimo žmonėmis. Tai nėra atsitiktinis dovanojimas, bet Dievo numatyta dovana už tikėjimą ir viltį Viešpatyje. Reikia žinoti, kad palaiminimai yra įgyjami už gyvenimą Dieve. Nėra lengva išprašyti paskutinės minutės palaiminimo, nes tai nesuderinama su gyvenimo Dieve sąlyga, nors Dievas yra labai gailestingas ir pilnas malonės.

2. Kalno pamokslo palaiminimai

a. Geroji Naujiena čia yra tai, kad Dievo malonė yra Dievo dovana iš meilės žmogui. „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1 Jn 4:10). Čia ir pasireiškia išankstinė Dievo malonė, kuri parodo Dievo palaiminimų intenciją. Šioji intencija atsiskleidžia Evangelijoje pagal Matą, kurioje devyni Viešpaties palaiminimai parodomi tam tikrose aplinkybėse.

b. Šie Viešpaties palaiminimai mums leidžia suprasti, kad palaiminimai yra ne materialinėje, bet dvasinėje plotmėje.

c. Kiekvienas iš šių devynių palaiminimų turi savo kontekstą, kuriame esantis žmogus tikrai gali tikėtis Dievo palaimos, bet pirmiausiai turi turėti tikėjimą.

Pirmasis palaiminimas:

Tie, kas turi vargdienio dvasią – jie paveldės dangaus karalystę. Čia kalbama apie tuos, kurie daro viską, kad galėtų augti dvasioje, net ir materialinių trūkumų situacijoje jie pasirengę mokytis iš Dievo Žodžio.

Antrasis palaiminimas:

Liūdintys – čia susikerta Jėzaus ir pasaulio skirtingumai. Kai pasaulis sako „juokitės“, tai Jėzus sako „sielokitės“. Tai yra momentas, kai žmogus supranta, jog viskas yra laikina ir netikra. Tai momentas, kai žmogus supranta, kad Dievas yra amžinas ir tikras, o pasaulio tuštybės išsisklaidė, iš kur ir kyla liūdesys. Liūdintys bus paguosti, nes juos paguos Jėzus Kristus.

Trečiasis palaiminimas:

Romieji – tai yra labai teigiama krikščionio savybė. Romus žmogus yra nuolankus žmogus, o būti nuolankiu skubotoje minioje yra nelengva, nes nuolankus krikščionis nusileidžia kitiems. Tačiau, nors ir nuolankus krikščionis, bet turi išlaikyti tikėjimą Dievu ir neužleisti blogio į Dieviškojo gėrio buveinę.

Ketvirtasis palaiminimas:

Alkstantys ir trokštantys – abu žodžiai asocijuojasi su valgiu. Bet tas, kas yra tikroje dvasinėje dykumoje, gali suprasti, kas yra dvasinės duonos alkis ir Jėzaus, kaip gyvojo vandens, troškulys. Praktikuojantis tikėjimą supras, kad trumpas laikas nuo maldingumo yra sunkus laikas, o ką jau kalbėti apie dvasinę sausrą.

Penktasis palaiminimas:

Gailestingieji – gailestingumas šiandien nėra populiarus pasaulyje. O Jėzus mums primena, kad gailestingumas turi būti ten, kur yra kančia. Kristus žino, ką reiškia kančia, juk Jis buvo išjuoktas, nukankintas ir prikaltas prie kryžiaus už mūsų kaltes. Gailestingieji susilauks gailestingumo.

Šeštasis palaiminimas:

Tyraširdžiai – kai Dievo Žodis kalba apie tyraširdžius, turima omenyje žmogaus valią, protą, nekonfliktiškumą ir pykčio nelaikymą. Naujasis Testamentas pripildytas šių žodžių tiek, kad kartais įgauna palyginimo reikšmę: baltas kaip linas ar tyras kaip krištolas, jie regės Dievą.

Septintasis palaiminimas:

Taikdariai – Jėzaus mokymuose labai dažnai skaitome apie ramybę, o tai reikalauja daug dvasinių pastangų, atsidavimo. Ramybė yra tuomet, kai susitaikoma su Dievu, o jei tai žmonių nesutarimas, susitaikyti Dievo vardu, nes Dievas atriša konflikto pančius. Ramybės ir taikos statymas taip pat yra prevencinė užduotis konfliktams pasaulyje spręsti.

Aštuntasis palaiminimas:

Persekiojami dėl teisumo – tai apie teisumą tikėjime. Žmogus, juk, įžengs į dangų tikėjimu, kas ir bus užskaityta, kaip teisumas Dievo akyse, nes neapleido tikėjimo, maldos ir Evangelijos. Tokių yra dangaus karalystė.

Devintasis palaiminimas:

Palaiminti ir tie, kurie dėl Jėzaus vardo yra niekinami, o kai kuriose pasaulio šalyse krikščionys persekiojami. Kai tikėjimo žmogus kenčia netiesą, apgaulę bei šmeižtą, pats Viešpats stoja į kenčiančiųjų pusę, kad žmogus neliktų vienas savo kentėjimuose. 

d. Pačioje pabaigoje Jėzus pasako: „būkite linksmi ir džiūgaukite“. Visa tai nėra lengva užduotis, bet tai dalis krikščioniško charakterio, kurio tikėjimo žmogus trokšta. Šių dalykų niekas negali įsigyti, o tik išsiugdyti krikščioniškoje dvasioje.

e. Šie palaiminimai yra tik viena dalis to, ką Dievas siūlo iš malonės, todėl priimkime Jo palaiminimus, kad Bažnyčia galėtų laiminti pasaulį. Amen.

Kun. Remigijus Matulaitis

20 August 2019

Šeimų stovykla „Visi Dievui“


Ką tik baigėsi rugpjūčio 14-16 dienomis Lietuvos jungtinės metodistų bažnyčios organizuota krikščioniškoji šeimų stovykla „Visi Dievui“. Į Ignalinos raj. esančią stovyklą prasmingai praleisti kelias vasaros dienas susirinko vaikai, jaunimas, tėvai ir seneliai.

Atidarymo pamaldose sveikinimo žodį tarė superintendentas kunigas Remigijus Matulaitis, kunigas Andrus Kask, diakonė Jelena supažindino su stovyklos ir elgesio vandens telkinyje taisyklėmis, stovyklautojai žaidė susipažinimo žaidimus. Pirmasis vakaras buvo lietingas, todėl keitėsi vakaro programa, bet tai buvo puiki galimybė pabūti kartu ir kalbėtis, pažinti šalia esantį.

Antroji stovyklos diena prasidėjo mankšta, o pasportavus susirinkome į rytinę maldą. Apmąstymą pagal 23 Psalmę sakė misionierė Erin Toten. Ji pakvietė pasimelsti už turinčius maldos poreikių ir patepė aliejumi.

Kelioms dienoms atsitraukus nuo kasdienybės, šurmulio ir lėkimo, buvome pakviesti stabtelėti ir atnaujinti save. Daug kalbėtasi apie vertybes, pasiaukojimą, ko mus moko Šventasis Raštas, kad turėtume daugiau ramybės, kad tarpusavio santykiai būtų darnesni, kad gyventume vienybėje su Dievu.

Stovykloje vyko ne tik pamaldos ir pokalbiai apie dvasinius dalykus, bet ir meninės dirbtuvės, kurias vedė savanoriai. Įvairios veiklos dvasiškai praturtino stovyklautojų kasdienybę: pėsčiųjų žygiai, vakaronės iki išnaktų prie laužo, komandiniai žaidimai, stalo žaidimų čempionatai, maudynės ežere, filmų vakarai.

Iš stovyklos išvykome atsinaujinę, stipresni ir geresni, kartu praleistas laikas bendraujant, mokantis, žaidžiant ir šlovinant sustiprino bendrystę.

Red. inf.

23 July 2019

Tikėjimas ir darbai


Jokūbo 1:19-27; 2:14-26
Dievas davė mums Savo Žodį tam, kad išmoktume, kaip teisingai gyventi šiame gyvenime. Jei Dievo Žodis guli ant lentynos, Jis niekada neateis į tavo širdį. Laiške romiečiams parašyta – „tikėjimas ateina iš klausymo, o klausymas iš Dievo Žodžio.“ Dievas pasakė ir žmonės užrašė, Jėzus pasakė ir žmonės užrašė, ir žmonės perdavė Dievo Žodį. Kiek laiko tu skiri Dievo Žodžio skaitymui? Ar priimi Bibliją, kaip Dievo Žodį? Dievas pasakė ir aš noriu vykdyti. Aš noriu vykdyti. Aš noriu daryti tai, kas patinka Dievui.

Per Kalėdų ir Velykų šventes bažnyčios perpildytos, žmonės netelpa į vidų. Tai yra gerai. Žmonės eina į bažnyčią. Ar šie visi žmonės žino, pažįsta Dievo valią? Jėzus visada yra Viešpats, nepriklausomai nuo Bažnyčios kalendoriaus ar tradicijų, ar mūsų valios, ar mūsų pasirinkimo. Tiktai per Jėzų mes galime ateiti pas Dievą, tik per Jėzų mes galime patekti į dangų ir tik per Jėzų mes galime prieiti prie tikros realybės, tai yra tikro gyvenimo. Gyvenimiškai svarbu žinoti, kad Jėzus yra Viešpats, bet dar svarbiau yra vykdyti Jo valią. 

Mato 2, 28-32
Šis palyginimas yra skirtas tikintiesiems, tiems, kurie tikina, kad yra tikri krikščionys, bet darbų jie neturi, nes arba jie nepripažįsta Jėzaus savo Viešpačiu, arba neatiduoda savo gyvenimo Jėzaus vadovavimui. Įsivaizduokite namą, kuriame pilna Jėzaus paveikslų, daug kryžių, ir tame pačiame name žmonės geria, barasi, niekada neskaito Biblijos. Žmonės gali būti visą savo gyvenimą bažnyčios narių sąrašuose, bet niekada nepaklusti Kristui. Ar pastebėjote, kad vienas sūnus nenorėjo eiti, bet vėliau gailėjosi ir nuėjo. Jis pagalvojo ir nuėjo. Dievas kviečia visus žmones. Dievas myli ir laukia. Jėzus atėjo ir atidavė savo gyvenimą, kad žmogus turėtų ramybę su Dievu ir priimtų iš Dievo Jo valią savo gyvenimui. Mes matome, kad vienas žmogus nenorėjo, bet visgi atidavė savo gyvenimą Dievui ir priėmė Kristų. Kartais mus, tikinčiuosius, skriaudžia, išjuokia. Devyni žmonės nuėjo į barą, o tu nuėjai melstis. Žmogus renkasi pats, ar jis eina paskui Dievą.

Kitas sūnus pasakė: „Jokių problemų. Bus padaryta.“ O po to jis dingo. Yra tokia patarlė, kad burna statai didelį miestą, o rankomis - net musės lizdo nepastatai. Kai žmogus entuziastas, bet esant sunkumams jis išeina, kai yra pasipriešinimas, jis išeina, kai negauna to, ko nori, išeina. Mes negalvojame, kaip Dievo meilė ir išgelbėjimo žinia ateis į mūsų namus ar artimųjų gyvenimą. Kai Jėzus yra mūsų Viešpats, tada mes meldžiamės už neišgelbėtus, sakome jiems tiesą ir parodome savo pavyzdžiu. Mes nepriversime žmonių tikėti, bet esame ištikimi Kristui.

Kai Jėzus yra mūsų Viešpats, tuomet tai matosi iš mūsų gyvenimo. Mes turime tvirtą troškimą kažką daryti. Turime programas, projektus ir mums reikia būti atsargiems, kad pasiliktume maldoje. Yra daug pavyzdžių, kai bažnyčioje dirba netikintys žmonės. Ir bažnyčios nariai namuose net neskaito Biblijos. Daug žmonių bažnyčioje tiki, kad Dievas yra, jie nuoširdžiai tiki, kad jiems yra atleistos nuodėmės ir, kai kunigas sako ‚Amen“, gali jau eiti namo ir visą savaitę būti laisvais. Visi esame pašaukti studijuoti Dievo Žodį ir daryti tai, dėl ko Dievas mus pašaukė. Jei Dievas mane pašaukė būti misionieriumi, tai man geriau būti misionieriumi. Jei Dievas mane kviečia būti misionieriumi, tuomet Dievas mane aprūpina, kad galėčiau įgyvendinti Jo valią. Jei turi vaikų, tuomet jūsų pašaukimas auginti juos Dievui, mokyti juos melstis, mokyti juos mylėti Dievo Žodį, eiti į bažnyčią ir padėti jiems įeiti į Dievo valią. Jei esi viršininkas, tuomet tavo pašaukimas darbuotis sąžiningai ir duoti darbininkams puikų pavyzdį, ne gerą, bet puikų, kad darbininkai matytų, kad iš tiesų Jėzus yra tavo Viešpats.

Biblijoje parašyta daug, ką turime daryti. Yra dalykai, kuriuos turime daryti ir yra dalykai, kurių negalime daryti. Jono 13, 34-35 Jėzus davė naują įsakymą – mylėti vienas kitą taip, kaip Jėzus mus mylėjo. Projektą ar renginį galima įgyvendinti ir be meilės. Bet Jėzus meilę stato aukščiau, nes Dievas myli visus žmones. Tu gali išplauti grindis be meilės. Meilė ne žodžiuose, bet darbuose. Jėzus atidavė savo gyvenimą, kad mes turėtume ramybę su Dievu. Kaip mes atiduodame savo laiką, kad mūsų artimieji matytų mumyse Kristų, kaip mes kalbame vaikams, kad jie ateitų sekmadienį į bažnyčią? Ar iš viso kalbame? Ar meldžiamės namuose su tėvais ar vaikais? Ar meldiesi už savo darbininkus?

Jono 3, 16 sako, kad amžinasis gyvenimas ne tiems, kurie susitaikė su tuo, kad taip Dievas sako, ne tiems, kurie tik sekmadieniais eina į bažnyčią, o likusį laiką nežino Dievo, bet kiekvienam, kurie pripažįsta Jėzų Viešpačiu savo gyvenimuose ir kurie įgyvendina tai, ko Dievas iš jų tikisi. AMEN.

Kunigas Andrus Kask

8 June 2019

Kviečiame į vasaros stovyklą

Rugpjūčio 14-16 dienomis kviečiame į vasaros stovyklą šeimoms.

25 January 2019

Ekumeninės pamaldos Kaune 2019-01-24


Švenčiant Maldų už krikščionių vienybę savaitę kasmet į Ekumenines pamaldas Kaune kartu susirenkančios krikščioniškos bendruomenės šiemet sausio 24 d. susirinko Kauno Evangelikų Liuteronų Šventosios Trejybės bažnyčioje.

Ekumeninės pamaldos prasidėjo dvasininkų procesija ir giesme „Bažnyčia pastatyta“, vadovaujama liuteronų bendruomenės narių. Pamaldos vyko pagal Indonezijos krikščionių, kurie savo šalyje sudaro apie 10 proc. gyventojų, parengtus tekstus ir parinktą temą – raginimas siekti tik to, kas teisinga, kurį skelbia Pakartoto įstatymo knyga: „Tik to, kas teisu, teisingai tesieksi“ (Įst 16,20). Ši tema primygtinai yra svarbi dėl pasikartojančių situacijų, keliančių susiskaldymus ir konfliktus.


Pamaldoms vadovavo evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas Saulius Juozaitis, kuris pristatė ekumeninės maldos dalyvius: Ortodoksų Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebonas t. Nikolajus Murašovas, Evangelikų reformatų bažnyčios kunigas Jonas Žiauka, Jungtinės metodistų bažnyčios superintendentas, kunigas Remigijus Matulaitis, Evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius bei katalikų kunigai – Kęstutis Rugevičius, Andrius Končius ir Ramūnas Norkus. Patarnavo ortodoksų diakonas Konstantinas Pankrašovas ir liuteronų diakonas Arūnas Žydaitis.

Po ortodoksų giesmės buvo sakomos atgailos maldos. Dievo Žodį iš Įst 16,11-20 skaitė reformatų kunigas Jonas Žiauka, skaitinį iš laiško Romiečiams 12,1-13 metodistų kunigas Remigijus Matulaitis, Evangeliją pagal Matą rusiškai skaitė Ortodoksų tėv. Nikolajus Murašovas, o lietuviškai katalikų kunigas Kęstutis Rugevičius, kuris pasakė ir pamokslą. Pamoksle jis kalbėjo, kad yra vienas kūnas, viena Bažnyčia, bet kiek yra daug dovanų. Kiekvienas, turėdamas dovaną, tegul ją naudoja liudijimui. Susirinkusieji čia yra pašaukti liudyti ir skelbti Kristų. Bažnyčia tęsia Kristaus darbą ir kiekvienas krikščionis atspindi Kristų, nešdamas Kristaus meilę, Kristaus šviesą. 

Po pamokslo visi dvasininkai pakviesti pasidalinti žodžiu. Reformatų kunigas Jonas Žiauka sakė, kad aukščiausias teisingumas yra Kristaus kryžiuje. Evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius kalbėjo, kad svarbu priimti ir pripažinti Dievo teisingumą, nukryžiavimo buvome verti mes, bet nukryžiuotas buvo Kristus. Ortodoksų tėv. Nikolajus Murašovas išreiškė mintį, kad žmogus be Dievo gali gyventi, bet ilgainiui vis tiek viduje pajaus vidinę tuštumą. Kiekviena krikščionių bažnyčia sukūrė ir tebekuria būdus, kaip būti artimam Dievui, ir vienaip ar kitaip užpildo žiojėjančią tuštumą. Metodistų bažnyčios superintendentas, kunigas Remigijus Matulaitis sakė, kad šis ekumeninis susirinkimas įpareigojantis, suprantame, kad mums reikia Dievo ir vienas kito, o bendrystei pasiekti reikia meilės, ištvermingos maldos ir Dievo Žodžio skaitymo.
Po dvasininkų išsakytų minčių, ekumeninės maldos dalyviai buvo paraginti užrašyti savo asmeniškus įsipareigojimus ateinantiems metams, kurie paskui buvo atnešti prie kryžiaus kaip atnašos. Po visuotinės maldos už bažnyčios ir visos žmonijos poreikius, kurią skaitė bendruomenių atstovai, buvo sakoma Viešpaties malda.

Pamaldos baigėsi palaiminimu, kuriuo buvo raginama tapti teisingumo ir taikos nešėjais.

Po ekumeninių pamaldų susirinkusieji buvo pakviesti agapei.

www.kaunobaznycia.lt/

12 January 2019

Du krantai



Kai apaštalas Paulius rašė laišką Korintiečiams, to meto tikintieji, kaip ir mes, skelbdami Kristų, susidūrė su padalinimu tarp tikėjimo ir pasaulio samprotavimų arba, kitaip tariant, žemiškos filosofijos. Lyg ir nieko naujo, kad vieni vadovaujasi tuo, ką gali matyti, o kiti tuo, ko tikėjimas moko. Kartą Jėzus vienam iš mokinių, vardu Tomas, pasakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20:29). Skaitome, ką Jėzus pasakė Tomui ir dabar galime suprasti, kodėl kartais yra nelengva paskelbti Jėzų Kristų, nesulaukus trijų galimų reakcijų: palankios, neutralios arba priešiškos.

Paskelbus ir pasidalinus Gerąja Žinia apie tikėjimą su kitu asmeniu, būkime pasirengę susilaukti tokių reakcijų. Kartą žmogus, su manimi kalbėdamas apie žmogaus ir tikėjimo problemą, sakė, kad „juk tai žmogiška daryti nuodėmes“, bandydamas pats save išteisinti. <...> Susidūręs su krikščioniu jis pasijautė blogai, nes tikėjimas jam priminė apie jo nuodėmes ar nuodėmę ir, tiesą sakant, apie jas aš nieko nenutuokiau iki tol, kol jis pats apie jas neprakalbo. Antra, jis pajautė, kad širdyje kažkas vyksta, tačiau protas nesugebėjo suprasti, kas ir ką reikia daryti. Trečia, vadovaudamasis tik savo protu jis nusprendė save išteisinti vietoje Dievo. <...> Negalime užimti Dievo vietos, kai žmogus bando tai padaryti arba padaro, gyvenimas tampa košmaru.

<...> Dvasinėje kovoje atsiduria praktiškai kiekvienas krikščionis. Save atrandi, kad esi atpažįstamas, kaip tas, kuris tiki Kristumi ir tai puiku, bet nepamirškime vieno esminio dalyko, kad tavo tikėjimas bus išmėgintas. Ką tu kalbi, kaip tu elgiesi ir ar tai, ką tu sakai, atitinka tavo darbus. Tenka susidurti ir su kita išmėginimo forma - bandymu pakirsti krikščionis su klausimais, kurie nieko bendro su tikėjimu neturi.

Būtent apie tai Paulius mus perspėja, jog žiūrėtume, kad būtume pasirengę dvasiškai liudyti Kristų ir kartais pasakyti: „atleiskite man, bet aš, nors ir neturiu atsakymo į jūsų klausimą, tačiau tai man tikėti Viešpačiu netrukdo“.

Tikėjimas yra ne proto religija ir tikėjimui pateisinimo nereikia, nes tikėjimas remiasi Dievo išmintimi. Paulius nueina dar giliau ir rašo, kad „jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.” (1 Kor 2:5). Priėjome prie dviejų krantų, kai vienoje pusėje yra proto religija, kai žmogus vadovaujasi tik tuo, ką supranta ir nieko daugiau, pats sau darydamas išvadas ir be jokio dvasinio autoriteto, neturėdamas kito rodiklio - tik savo protą. Kitame krante - tikėjimas, vedantis į dvasinę patirtį, kuriam nėra būtinas kiekvieno Dievo veikimo paaiškinimas ir ypač tai akivaizdu tikėjimo vaisiuose.

Kai skelbiame Jėzų Kristų nukryžiuotąjį, mes nebandome įtikti žmonėms, besivadovaujantiems proto religija, bet skelbiame slėpiningą Dievo išmintį, kurią Dievas mus visus paskyrė skelbti ir išaukštinti. Ir visai nesvarbu, jeigu negalime Dievo veikimo paaiškinti, kai po maldos tavo širdį užlieja ramybė, kai po maldos sveiksta ir išgyja žmogus, kai po tikėjimo liudijimo apie Dievo darbą žmogaus gyvenime klausantysis įtiki ir nusprendžia pasikeisti, kai vos kelis kartus atėjęs į bažnyčią, žmogus nusprendžia būti jos nariu, nes kažką nepaaiškinamo pajautė savo širdyje.

Superintendentas kun. Remigijus Matulaitis