8 June 2019

Kviečiame į vasaros stovyklą

Rugpjūčio 14-16 dienomis kviečiame į vasaros stovyklą šeimoms.

25 January 2019

Ekumeninės pamaldos Kaune 2019-01-24


Švenčiant Maldų už krikščionių vienybę savaitę kasmet į Ekumenines pamaldas Kaune kartu susirenkančios krikščioniškos bendruomenės šiemet sausio 24 d. susirinko Kauno Evangelikų Liuteronų Šventosios Trejybės bažnyčioje.

Ekumeninės pamaldos prasidėjo dvasininkų procesija ir giesme „Bažnyčia pastatyta“, vadovaujama liuteronų bendruomenės narių. Pamaldos vyko pagal Indonezijos krikščionių, kurie savo šalyje sudaro apie 10 proc. gyventojų, parengtus tekstus ir parinktą temą – raginimas siekti tik to, kas teisinga, kurį skelbia Pakartoto įstatymo knyga: „Tik to, kas teisu, teisingai tesieksi“ (Įst 16,20). Ši tema primygtinai yra svarbi dėl pasikartojančių situacijų, keliančių susiskaldymus ir konfliktus.


Pamaldoms vadovavo evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas Saulius Juozaitis, kuris pristatė ekumeninės maldos dalyvius: Ortodoksų Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebonas t. Nikolajus Murašovas, Evangelikų reformatų bažnyčios kunigas Jonas Žiauka, Jungtinės metodistų bažnyčios superintendentas, kunigas Remigijus Matulaitis, Evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius bei katalikų kunigai – Kęstutis Rugevičius, Andrius Končius ir Ramūnas Norkus. Patarnavo ortodoksų diakonas Konstantinas Pankrašovas ir liuteronų diakonas Arūnas Žydaitis.

Po ortodoksų giesmės buvo sakomos atgailos maldos. Dievo Žodį iš Įst 16,11-20 skaitė reformatų kunigas Jonas Žiauka, skaitinį iš laiško Romiečiams 12,1-13 metodistų kunigas Remigijus Matulaitis, Evangeliją pagal Matą rusiškai skaitė Ortodoksų tėv. Nikolajus Murašovas, o lietuviškai katalikų kunigas Kęstutis Rugevičius, kuris pasakė ir pamokslą. Pamoksle jis kalbėjo, kad yra vienas kūnas, viena Bažnyčia, bet kiek yra daug dovanų. Kiekvienas, turėdamas dovaną, tegul ją naudoja liudijimui. Susirinkusieji čia yra pašaukti liudyti ir skelbti Kristų. Bažnyčia tęsia Kristaus darbą ir kiekvienas krikščionis atspindi Kristų, nešdamas Kristaus meilę, Kristaus šviesą. 

Po pamokslo visi dvasininkai pakviesti pasidalinti žodžiu. Reformatų kunigas Jonas Žiauka sakė, kad aukščiausias teisingumas yra Kristaus kryžiuje. Evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius kalbėjo, kad svarbu priimti ir pripažinti Dievo teisingumą, nukryžiavimo buvome verti mes, bet nukryžiuotas buvo Kristus. Ortodoksų tėv. Nikolajus Murašovas išreiškė mintį, kad žmogus be Dievo gali gyventi, bet ilgainiui vis tiek viduje pajaus vidinę tuštumą. Kiekviena krikščionių bažnyčia sukūrė ir tebekuria būdus, kaip būti artimam Dievui, ir vienaip ar kitaip užpildo žiojėjančią tuštumą. Metodistų bažnyčios superintendentas, kunigas Remigijus Matulaitis sakė, kad šis ekumeninis susirinkimas įpareigojantis, suprantame, kad mums reikia Dievo ir vienas kito, o bendrystei pasiekti reikia meilės, ištvermingos maldos ir Dievo Žodžio skaitymo.
Po dvasininkų išsakytų minčių, ekumeninės maldos dalyviai buvo paraginti užrašyti savo asmeniškus įsipareigojimus ateinantiems metams, kurie paskui buvo atnešti prie kryžiaus kaip atnašos. Po visuotinės maldos už bažnyčios ir visos žmonijos poreikius, kurią skaitė bendruomenių atstovai, buvo sakoma Viešpaties malda.

Pamaldos baigėsi palaiminimu, kuriuo buvo raginama tapti teisingumo ir taikos nešėjais.

Po ekumeninių pamaldų susirinkusieji buvo pakviesti agapei.

www.kaunobaznycia.lt/

12 January 2019

Du krantai



Kai apaštalas Paulius rašė laišką Korintiečiams, to meto tikintieji, kaip ir mes, skelbdami Kristų, susidūrė su padalinimu tarp tikėjimo ir pasaulio samprotavimų arba, kitaip tariant, žemiškos filosofijos. Lyg ir nieko naujo, kad vieni vadovaujasi tuo, ką gali matyti, o kiti tuo, ko tikėjimas moko. Kartą Jėzus vienam iš mokinių, vardu Tomas, pasakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20:29). Skaitome, ką Jėzus pasakė Tomui ir dabar galime suprasti, kodėl kartais yra nelengva paskelbti Jėzų Kristų, nesulaukus trijų galimų reakcijų: palankios, neutralios arba priešiškos.

Paskelbus ir pasidalinus Gerąja Žinia apie tikėjimą su kitu asmeniu, būkime pasirengę susilaukti tokių reakcijų. Kartą žmogus, su manimi kalbėdamas apie žmogaus ir tikėjimo problemą, sakė, kad „juk tai žmogiška daryti nuodėmes“, bandydamas pats save išteisinti. <...> Susidūręs su krikščioniu jis pasijautė blogai, nes tikėjimas jam priminė apie jo nuodėmes ar nuodėmę ir, tiesą sakant, apie jas aš nieko nenutuokiau iki tol, kol jis pats apie jas neprakalbo. Antra, jis pajautė, kad širdyje kažkas vyksta, tačiau protas nesugebėjo suprasti, kas ir ką reikia daryti. Trečia, vadovaudamasis tik savo protu jis nusprendė save išteisinti vietoje Dievo. <...> Negalime užimti Dievo vietos, kai žmogus bando tai padaryti arba padaro, gyvenimas tampa košmaru.

<...> Dvasinėje kovoje atsiduria praktiškai kiekvienas krikščionis. Save atrandi, kad esi atpažįstamas, kaip tas, kuris tiki Kristumi ir tai puiku, bet nepamirškime vieno esminio dalyko, kad tavo tikėjimas bus išmėgintas. Ką tu kalbi, kaip tu elgiesi ir ar tai, ką tu sakai, atitinka tavo darbus. Tenka susidurti ir su kita išmėginimo forma - bandymu pakirsti krikščionis su klausimais, kurie nieko bendro su tikėjimu neturi.

Būtent apie tai Paulius mus perspėja, jog žiūrėtume, kad būtume pasirengę dvasiškai liudyti Kristų ir kartais pasakyti: „atleiskite man, bet aš, nors ir neturiu atsakymo į jūsų klausimą, tačiau tai man tikėti Viešpačiu netrukdo“.

Tikėjimas yra ne proto religija ir tikėjimui pateisinimo nereikia, nes tikėjimas remiasi Dievo išmintimi. Paulius nueina dar giliau ir rašo, kad „jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.” (1 Kor 2:5). Priėjome prie dviejų krantų, kai vienoje pusėje yra proto religija, kai žmogus vadovaujasi tik tuo, ką supranta ir nieko daugiau, pats sau darydamas išvadas ir be jokio dvasinio autoriteto, neturėdamas kito rodiklio - tik savo protą. Kitame krante - tikėjimas, vedantis į dvasinę patirtį, kuriam nėra būtinas kiekvieno Dievo veikimo paaiškinimas ir ypač tai akivaizdu tikėjimo vaisiuose.

Kai skelbiame Jėzų Kristų nukryžiuotąjį, mes nebandome įtikti žmonėms, besivadovaujantiems proto religija, bet skelbiame slėpiningą Dievo išmintį, kurią Dievas mus visus paskyrė skelbti ir išaukštinti. Ir visai nesvarbu, jeigu negalime Dievo veikimo paaiškinti, kai po maldos tavo širdį užlieja ramybė, kai po maldos sveiksta ir išgyja žmogus, kai po tikėjimo liudijimo apie Dievo darbą žmogaus gyvenime klausantysis įtiki ir nusprendžia pasikeisti, kai vos kelis kartus atėjęs į bažnyčią, žmogus nusprendžia būti jos nariu, nes kažką nepaaiškinamo pajautė savo širdyje.

Superintendentas kun. Remigijus Matulaitis

Apskrities metinė konferencija

Apskrities metinė konferencija vyks 2019 m. balandžio 26-28 dienomis.

Vieta: Kauno jungtinė metodistų bažnyčia.

10 January 2019

Melskitės

Kolosiečiams 4, 2-6

Ar kada nors buvote pavargę nuo maldos, kai ilgą laiką už ką nors meldėtės? Apaštalas Paulius sako, kad mes turime būti pasišventę maldai ir budėti maldoje. Mūsų sustiprinta malda parodo kuo mes tikime, į ką mes tikime. Tikėjimas nemiršta, jei mes bendraujame su Dievu. Mes negauname visko, ko reikalaujame ir, visų pirmiausia, tai ir yra mūsų apsauga. Kartais žmonės ateina į bažnyčią manydami, kad Dievas turi daryti viską taip, kaip jie to nori. Jie sako – „Mums reikia palaiminimo, sėkmės, pinigų ir šlovės, o Jėzaus mums nereikia“. Malda nėra turtų šaltinis. Jėzus yra gyvenimo ir turto šaltinis. Be Jėzaus mes neturime priėjimo prie Dievo ir mūsų maldos lieka tuščiais žodžiais. Mes esame tikintys žmonės. Mes tikime, kad Jėzus mirė už mus ir per Jėzų mes meldžiamės Dievui. Kiek tu laiko meldiesi namie? Kaip dažnai bendrauji su Dievu? Dvasiškai sveikas žmogus meldžiasi, dėkoja. Kai meldžiamės, mes bendraujame su Dievu, ir kai meldžiamės su Dievu, mes neužsiimame tuščiais dalykais.

Dažnai mes, žmonės, esame pripratę sustatyti savo planus, manydami, kad Dievas turi būtinai juos patvirtinti ir kunigas negali atsisakyti. Bet tai yra neteisinga. Dievas nusprendžia, kas mums yra reikalinga, kas nereikalinga. Dievo Žodis sako, kas yra svarbu ir kas yra nesvarbu. O ką, jei aš vyskupui pasakysiu, kad jei man nenupirksite buto Ispanijoje, tai aš išeisiu. Kaip jam reikėtų jaustis? Dievas nusprendžia, kur gyventi. O jei tėvas, palieka žmoną ir penkis vaikus, ir išvažiuoja su jauna kaimyne į Angliją ir dar reikalauja, kad Dievas juos palaimintų. Tokios maldos yra ne maldos, tai tik tušti žodžiai. Malda prasideda nuo to, kad mes išpažįstame Dievą kaip Dievą, kad mes šloviname Jį kaip Dievą ir paklūstame Jam, Dievui.

Apaštalas Paulius ragina mus melstis vienam už kitą, kad plistų Dievo valia. Kai tu meldiesi, pasakydamas vieną kartą sekmadieniais maldą „Tėve mūsų“, bet kaip kitomis dienomis? Ar meldiesi už šeimą, vaikus, gimines per visą savaitę? Paulius prašo, kad kiti melstųsi už jį, kad jis drąsiai skelbtų Evangeliją. Kai skelbiama Evangelija, Dievas gali veikti žmonių širdyse. Taip, kartais yra nelengva sakyti tiesą. Bet kas tada sakys, jei mes tylėsime? Aš neturiu valdžios tavo šeimai, bet tu turi valdžią savo namuose. Tu meldiesi ir laimini savo vaikus ir anūkus. Tu neturi valdžios mano namuose. Aš turiu atsakomybę melstis ir dėkoti. Aš esu atsakingas duoti gerą pavyzdį. Ar tavo vaikai ar anūkai matė tave besimeldžiantį? O gal jūs pastoviai meldžiatės? Tuomet tai yra labai gerai.

Mes esame pašaukti skelbti Evangeliją netikintiems ir tai kartais nelengva ir mums reikia išminties, drąsos ir kantrybės. Geriausia Evangelija yra meilė, kantrybė, sąžiningumas, nuolankumas. Mūsų gyvenimas turi atspindėti Kristų. Ir kad parodytume Kristų, mes turime žinoti, kaip turime elgtis.

Mes nekeičiame žmonių, Dievas keičia. Bet svarbu, ką mes sakome ir ko mes nesakome. Svarbu, ką mes darome ir ko nedarome. Tikras tikintysis neina į barą, nerūko, nesikeikia. Tikras tikintysis eina į bažnyčią, skaito Bibliją ir šlovina Dievą. Tikras tikintysis meldžiasi. Dažnai tenka važiuoti autobusu ir kartais galvoju, ar šie žmonės išgelbėti? Gal kas iš jų serga? Gal kieno nors sūnus išvažiavo į užsienį? Gal kas neteko darbo? Kartais aš tiesiog sakau, Viešpatie, siųsk į šių žmonių gyvenimą žmones, kurie pasakys jiems Gyvenimo žodžius.

Mūsų laikais nėra bažnyčioje eilių. Biblijos dulksta lentynose. O į maldos vakarus niekas nesusirenka. O ką aš darau? Sėdžiu, skaitau Bibliją ir meldžiuosi. Aš tiesiog meldžiuosi, aš tikiu, kad bažnyčia yra Dievo bažnyčia, kad Biblija yra Dievo Žodis, aš tikiu, kad Dievas girdi maldas.

Vieną kartą Vokietijoje Dievas pasakė kunigui –„Sakyk žmonėms apie Kryžių“. Jis taip ir padarė. O žmonėms nepatiko Kryžius. Žmonėms visų pirma patinka dovanos, antra – palaiminimas ir trečia, kad bažnyčia paliktų juos ramybėje. Bet kunigas suprato, kad Dievas nori, kad jis sakytų žmonėms tiesą. Mes galime užkrauti žmones dovanomis tiek, kad žmonės pasiklystų, pasimestų tose dovanose, bet ir tuo pačiu pamestų tikrą palaiminimą ir tikrą gyvenimą, kartais net amžiną gyvenimą. Kunigas kalbėjo apie kryžių ir daugelis žmonių iš karto paliko bažnyčią, bet po kurio tai laiko, žmonės pradėjo sugrįžti. Kunigas būtų galėjęs manyti, kad ar reikalinga buvo kalbėti kryžių, nes kai kurie net turėjo ištatuiruotą kryžių, bet jis buvo paklusnus Dievui. Tu gali viską duoti savo vaikui, bet jei neduodi jam Jėzaus Kristaus, tuomet tu praleidi patį svarbiausią. Ir net tuomet, kai mūsų šeima ar giminė žino, kad mes esame tikintys, mes vis viena pasiliekame maldoje ir už juos, kad jie įtikėtų ir įsitvirtintų, ir už save, kad išliktume Dievu ištikimi. Amen.
Kun. Andrus Kask

27 September 2018

Vasaros stovykla „Krikščioniška šeima“


Rugpjūčio 21-23 dienomis Ignalinos rajone vyko Lietuvos jungtinės metodistų bažnyčios vasaros stovykla „Krikščioniška šeima”. Į stovyklą atvyko apie penkiasdešimt stovyklautojų - vaikai ir jaunimas su seserimis, broliais, tėvais, seneliais.

Kai visi susirinko palapinėje, stovykla buvo atidaryta su sveikinimo žodžiu ir Šventosios Dvasios pakvietimu. Čia giesmėmis pašlovintas Viešpats, pristatytos stovyklos taisyklės ir bendra informacija. Visų stovyklautojų rankomis buvo sukurta stovyklos vėliava, o vėliau iškelta stovyklavietėje.

Po vėliavos iškėlimo stovyklautojai, pasiskirstę pagal amžiaus grupes, išskubėjo į jiems skirtas paskaitas ir dirbtuves. Diakonė Jelena tarnavo su vaikų grupe, kunigas Remigijus vedė mokymus jaunimui, kunigas Andrus skaitė paskaitas suaugusiųjų grupei, Laurijana vedė rankdarbių, o Vita raktelių gaminimo dirbtuves, Saulius mokė groti afrikietiškais būgnais.

Vėlų vakarą ėjome į naktinį žygį. Žygiuodami mišku ir laukų keliais giedojome stovyklos himną, kurį sukūrė kunigas Remigijus. Sustojus numatytose vietose buvo skaitomas Šventas Raštas ir atliekamos įvairios užduotys. Žygeiviai iš žygio grįžo apie vidurnaktį pilni įspūdžių ir nusiteikę dar pabendrauti prie arbatos puodelio ar žiūrėti krikščionišką filmą.

Antroji stovyklos diena prasidėjo linksma mankšta, kuri išjudino stovyklautojus ir nuteikė dienai, kupinai nuotykių, dvasinio tobulėjimo, gilesnio Dievo ir vienas kito pažinimo.

Per mokymus ir menines dirbtuves kalbėta krikščioniškos šeimos tema. Raktas į sėkmingą santuoką ir šeimą – tikėjimas Jėzumi Kristumi. Diakonė Jelena mokė pinti apyrankes iš mazgų ir papasakojo, kad bet kokį mazgą gyvenime ir šeimoje atpainioja Jėzus.

Antrąją dieną netrūko veiklų: vedamos Šventojo Rašto studijos ir mokymai, veikė dirbinių iš molio ir žvakių dekoravimo dirbtuvės, vyko sportinės rungtynės ir žaidimai, krikščioniško šokio mokymasis, maudynės ežere.

Vakare stovyklautojai susirinko į stovyklos pamaldas, kur meldėsi, šlovino, klausėsi kunigų pamokslų, šventė Viešpaties Vakarienę. Po pamaldų, jau sutemus, lauke vyko Biblijos žaidimas mišrioms grupėms. Jauni ir vyresni, visi bėgiojo po stovyklavietę ieškodami spalvotų kamuoliukų su paslėptomis Biblijos eilutėmis, kurias komandiniu būdu turėjo išmokti mintinai.

Iki pat vidurnakčio stovyklautojai šurmuliavo, Soul Children surengė trumpą pasirodymą, jaunimas žaidė stalo žaidimus. Stovykla baigėsi trečiosios dienos ankstų rytą atsisveikinus iki kitos šeimų stovyklos.