2 February 2018

Gyvenk Kristuje

Filipiečiams 1, 9-11


Pagrindinė tema laiške filipiečiams – gyvenkite Kristaus gyvenimą džiaugdamiesi. Kai Paulius pats buvo Filipuose, jis daug kentėjo: jį mušė, įkalino. Bet tai nesumažino jo meilės šiam miestui. Aš prisimenu, kad pirmaisiais metais Lietuvoje norėjau išvažiuoti atgal į Estiją. Bažnyčios pradžia Filipuose buvo kukli – keletas tikinčiųjų. Ir Paulius džiaugiasi, kad nepaisant persekiojimo, Evangelija skelbiama. Paulius pasiruošęs ir gyvenimu, ir mirtimi šlovinti Kristų, ir kviečia tikinčiuosius išlikti tvirtais. Kartais nelengva būti tvirtais, ypač, kai pačioje bažnyčioje nėra vienybės arba supratimo. Tu trokšti, kad žmogus keistųsi, bet to nėra. Tu trokšti, kad žmogus nepaliktų, bet jis išeina. Tu reikalauji, kad žmogus išeitų, bet jis laukia tavo išėjimo. Paulius buvo įsitikinęs, kad Dievas pradėjo filipiečiuose gerą darbą: jie buvo išgelbėti ir dabar  yra pasiruošę skelbti Evangeliją ir ypač tai palaikant materialiai. Pauliui nebuvo skirtumo, ar jis įkalintas, ar laisvas, jį džiugino tai, ką Dievas daro filipiečiuose. Tai nebuvo paprasta žmogiška meilė, bet antgamtinis Dievo veikimas Pauliuje. Šventoji Dvasia gali mus pripildyti ir turi pilną laisvę mums vadovauti, tuomet ir bus gyvenimas Kristuje džiaugiantis. Paulius meldžiasi, kad meilė filipiečiams vis augtų, kad tai nebūtų tik sentimentalūs jausmai, bet kad tai turėtų pagrindą, tai yra dvasinį žinojimą apie Dievą. Tikintieji, kurie pažįsta Dievą, daro gerus darbus Dievo garbei. Mūsų geri vaisiai iš Dievo, todėl mes turime ieškoti tų vaisių iš Dievo.

Mūsų gyvenimuose yra įvairūs laikotarpiai. Kai kuriais momentais mes su džiaugsmu prisimename, kai kurių gėdijamės. Paulius džiaugiasi, kad jis išsaugojo tikėjimą. Net tada, kai jis rašė šį laišką filipiečiams, jis žino, kad jau niekada neišeis į laisvę, bet vis vien džiaugiasi, kad Dievo darbas ir toliau tęsiasi. Kai Jėzų nukryžiavo, mokiniai nežinojo, ką daryti. Bet Jėzus atėjo pas juos ir pažadėjo juos pripildyti jėga iš aukšto. Apaštalų darbuose daug kartų parašyta, kad mokiniai buvo pripildyti Šventosios Dvasios ir džiaugsmo.

Iš žmogiškos – asmeninės pusės, kartais turime mažai priežasties džiaugsmui: autobusas pavėlavo, atšalo oras ir sprogo vamzdis, gal vaikai nepaklusnūs, gal kas susirgo. Bet tai yra tik tai, ką mes matome, jaučiame ir girdime. Mes nematome pasikeitimo žmonių gyvenime, nejaučiame, kad šis pasaulis yra kaip rojus gyventi, ir tikrai mes negirdime kiekvieną dieną, kad žmonės beldžiasi į bažnyčios duris ir nori susitaikyti su Dievu.

Mes jaudinamės, mes išgyvename, stresuojame todėl, kad ne visada bus taip, kaip mes norėtume, kad būtų. Ir yra gerai žinoti, kad pasaulis nenusilenks prieš mus. Bet visas pasaulis turi nusilenkti prieš Dievą. Net piktosios dvasios, pamačiusios Jėzų, pripažino, kad Jis yra Dievo Sūnus. Ir koks turi būti mūsų džiaugsmas, kai žinome, kad esame Dievo vaikai?! Mūsų gyvenimas turi padrąsinti tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius. Dangiškosios vertybės turi būti mūsų gyvenime, tai yra, turime vadovautis dangiškomis vertybėmis. Paulius meldžiasi, kad filipiečiai suprastų, kad Dievas duoda dvasinį augimą. Vien tik uždegant žvakutę, neaugi dvasiškai. Taip pat ir šventinių stalų puošimas nesuteikia dvasinio augimo.

Vėliau Paulius padrąsino filipiečius: visada būkite paklusnūs,– reikalaukite savo išgelbėjimo su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo. Mes nebijome žiūrėti i dangų, mes džiaugiamės. Bet mes esame atsargūs savo gyvenime ir  nenorime kalbėti tuščių žodžių arba eikvoti tuščiai savo metų.    

Mes leidžiame Dievui dirbti mūsų širdyje, mūsų gyvenime, mūsų šeimoje. Kuo daugiau mes leidžiame Dievui dirbti mūsų širdyje, tuo daugiau mes augame dvasiškai ir mes norime tarnauti kartu, suprasti ir vykdyti Dievo valią kartu. Tepripildo Dievas mus savo Dvasia ir leiskime Dievui vadovauti mūsų gyvenimui ir bendruomenei. Amen.

Kun. Andrus Kask