10 January 2019

Melskitės

Kolosiečiams 4, 2-6


Ar kada nors buvote pavargę nuo maldos, kai ilgą laiką už ką nors meldėtės? Apaštalas Paulius sako, kad mes turime būti pasišventę maldai ir budėti maldoje. Mūsų sustiprinta malda parodo kuo mes tikime, į ką mes tikime. Tikėjimas nemiršta, jei mes bendraujame su Dievu. Mes negauname visko, ko reikalaujame ir, visų pirmiausia, tai ir yra mūsų apsauga. Kartais žmonės ateina į bažnyčią manydami, kad Dievas turi daryti viską taip, kaip jie to nori. Jie sako – „Mums reikia palaiminimo, sėkmės, pinigų ir šlovės, o Jėzaus mums nereikia“. Malda nėra turtų šaltinis. Jėzus yra gyvenimo ir turto šaltinis. Be Jėzaus mes neturime priėjimo prie Dievo ir mūsų maldos lieka tuščiais žodžiais. Mes esame tikintys žmonės. Mes tikime, kad Jėzus mirė už mus ir per Jėzų mes meldžiamės Dievui. Kiek tu laiko meldiesi namie? Kaip dažnai bendrauji su Dievu? Dvasiškai sveikas žmogus meldžiasi, dėkoja. Kai meldžiamės, mes bendraujame su Dievu, ir kai meldžiamės su Dievu, mes neužsiimame tuščiais dalykais.

Dažnai mes, žmonės, esame pripratę sustatyti savo planus, manydami, kad Dievas turi būtinai juos patvirtinti ir kunigas negali atsisakyti. Bet tai yra neteisinga. Dievas nusprendžia, kas mums yra reikalinga, kas nereikalinga. Dievo Žodis sako, kas yra svarbu ir kas yra nesvarbu. O ką, jei aš vyskupui pasakysiu, kad jei man nenupirksite buto Ispanijoje, tai aš išeisiu. Kaip jam reikėtų jaustis? Dievas nusprendžia, kur gyventi. O jei tėvas, palieka žmoną ir penkis vaikus, ir išvažiuoja su jauna kaimyne į Angliją ir dar reikalauja, kad Dievas juos palaimintų. Tokios maldos yra ne maldos, tai tik tušti žodžiai. Malda prasideda nuo to, kad mes išpažįstame Dievą kaip Dievą, kad mes šloviname Jį kaip Dievą ir paklūstame Jam, Dievui.

Apaštalas Paulius ragina mus melstis vienam už kitą, kad plistų Dievo valia. Kai tu meldiesi, pasakydamas vieną kartą sekmadieniais maldą „Tėve mūsų“, bet kaip kitomis dienomis? Ar meldiesi už šeimą, vaikus, gimines per visą savaitę? Paulius prašo, kad kiti melstųsi už jį, kad jis drąsiai skelbtų Evangeliją. Kai skelbiama Evangelija, Dievas gali veikti žmonių širdyse. Taip, kartais yra nelengva sakyti tiesą. Bet kas tada sakys, jei mes tylėsime? Aš neturiu valdžios tavo šeimai, bet tu turi valdžią savo namuose. Tu meldiesi ir laimini savo vaikus ir anūkus. Tu neturi valdžios mano namuose. Aš turiu atsakomybę melstis ir dėkoti. Aš esu atsakingas duoti gerą pavyzdį. Ar tavo vaikai ar anūkai matė tave besimeldžiantį? O gal jūs pastoviai meldžiatės? Tuomet tai yra labai gerai.

Mes esame pašaukti skelbti Evangeliją netikintiems ir tai kartais nelengva ir mums reikia išminties, drąsos ir kantrybės. Geriausia Evangelija yra meilė, kantrybė, sąžiningumas, nuolankumas. Mūsų gyvenimas turi atspindėti Kristų. Ir kad parodytume Kristų, mes turime žinoti, kaip turime elgtis.

Mes nekeičiame žmonių, Dievas keičia. Bet svarbu, ką mes sakome ir ko mes nesakome. Svarbu, ką mes darome ir ko nedarome. Tikras tikintysis neina į barą, nerūko, nesikeikia. Tikras tikintysis eina į bažnyčią, skaito Bibliją ir šlovina Dievą. Tikras tikintysis meldžiasi. Dažnai tenka važiuoti autobusu ir kartais galvoju, ar šie žmonės išgelbėti? Gal kas iš jų serga? Gal kieno nors sūnus išvažiavo į užsienį? Gal kas neteko darbo? Kartais aš tiesiog sakau, Viešpatie, siųsk į šių žmonių gyvenimą žmones, kurie pasakys jiems Gyvenimo žodžius.

Mūsų laikais nėra bažnyčioje eilių. Biblijos dulksta lentynose. O į maldos vakarus niekas nesusirenka. O ką aš darau? Sėdžiu, skaitau Bibliją ir meldžiuosi. Aš tiesiog meldžiuosi, aš tikiu, kad bažnyčia yra Dievo bažnyčia, kad Biblija yra Dievo Žodis, aš tikiu, kad Dievas girdi maldas.

Vieną kartą Vokietijoje Dievas pasakė kunigui –„Sakyk žmonėms apie Kryžių“. Jis taip ir padarė. O žmonėms nepatiko Kryžius. Žmonėms visų pirma patinka dovanos, antra – palaiminimas ir trečia, kad bažnyčia paliktų juos ramybėje. Bet kunigas suprato, kad Dievas nori, kad jis sakytų žmonėms tiesą. Mes galime užkrauti žmones dovanomis tiek, kad žmonės pasiklystų, pasimestų tose dovanose, bet ir tuo pačiu pamestų tikrą palaiminimą ir tikrą gyvenimą, kartais net amžiną gyvenimą. Kunigas kalbėjo apie kryžių ir daugelis žmonių iš karto paliko bažnyčią, bet po kurio tai laiko, žmonės pradėjo sugrįžti. Kunigas būtų galėjęs manyti, kad ar reikalinga buvo kalbėti kryžių, nes kai kurie net turėjo ištatuiruotą kryžių, bet jis buvo paklusnus Dievui. Tu gali viską duoti savo vaikui, bet jei neduodi jam Jėzaus Kristaus, tuomet tu praleidi patį svarbiausią. Ir net tuomet, kai mūsų šeima ar giminė žino, kad mes esame tikintys, mes vis viena pasiliekame maldoje ir už juos, kad jie įtikėtų ir įsitvirtintų, ir už save, kad išliktume Dievu ištikimi. Amen.
Kun. Andrus Kask