2020-01-11

Jei akmenys prabiltų


Kai pranašas Habakukas parašė žodžius - „Šie akmenys šauks!“ - (Habakuko 2:11; taip pat žiūrėkite 1 Petro 2:1-10 ir Luko 19:28-40) žmonėms jis priminė, kad net akmenys gali skelbti Evangeliją, liudyti begalinę Jėzaus Kristaus meilę tokiais būdais, kokių mes net negalime tikėtis. Man apie tai buvo priminta kaip niekad anksčiau, kai prieš kelerius metus lankiausi Rusijoje. Aš keliavau į Sovetską Kaliningrado srityje, greta Lietuvos sienos. Sovetskas buvo Tilžės miestas Rytų Prūsijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Aš ieškojau Imanuelio bažnyčios, kurios struktūra buvo įspūdinga. Kai atvažiavau nurodytu adresu, radau tuščią sklypą. Priešais tą sklypą stovėjo gimnazija. Tikėdamasis gauti šiek tiek informacijos apie bažnyčią, nuėjau pasidomėti į mokyklos raštinę. Viena iš moterų man pasakė, kad jos kolegė galėtų man pagelbėti. Po kelių minučių ši atėjo su manimi pasikalbėti. Kai paklausiau apie bažnyčią, ji energingai pradėjo savo istoriją. Ji pakėlė kairiąją ranką, atkreipė dėmesį į baisų randą ant jos ir pradėjo pasakoti.

1958 m. birželio mėnesį, aš ir kai kurie mano klasės draugai, mokyklos vadovybės paliepti, turėjome nugriauti bažnyčios liekanas. Tebuvo išlikęs tik žemutinis aukštas ir bokštas. Akmenis ketino panaudoti mokyklos dirbtuvių statymui. Aš niekada nepamiršiu tos dienos, kai pakėlus vieną iš akmenų labai giliai įsipjoviau į ranką. Tame akmenyje buvo statybinio metalo gabalas, kurio aš nepamačiau. Žaizda vis kraujavo ir kraujavo. Ant savo rankos aš nešioju tos bažnyčios ženklą.

Aš iškart pagalvojau apie Habakuko žodžius: „Šie akmenys šauks“ (2:11). Taip pat prisiminiau Jėzaus žodžius tiems, kurie norėjo, kad jis nutildytų tuos, kurie taip garsiai gyrė Dievą, įėjimo į Jeruzalę dieną: „Jei šitie tylės, akmenys šauks!“ (Luko 19:40). Kai ši moteris ištiesė savo ranką link dirbtuvių, kurios buvo pastatytos iš Imanuelio bažnyčios akmenų, šie Rašto žodžiai man niekada nebuvo tokie gyvi, kaip tą akimirką. Akmenys, kurie liudija ankstesnių kartų džiaugsmus ir vargus, sugėrė į save Dievo žodžio skelbimą ir džiaugsmingą giesmių giedojimą. Akmenys, ant kurių vaikščiojo vaikai ir vyresni žmonės, liudijo čia buvusį garbinimą ir bendruomeninį gyvenimą. Tie akmenys šaukė per randu pažymėtą ranką, per dirbtuvėse suskambusį jaunystės juoką ir naudojamų įrankių skambesį. Akmenys šaukė: „Mes vis dar čia! Vis dar girdime žmonių skausmą ir liūdesį. Vis dar girdime jų juoką ir džiaugsmą. Mes vis dar čia. Mes jūsų neapleidome! “Ir atrodė, kad išgirdau juos sakant: „Neapleisk mūsų!“

Visus tuos metus, kai aikštelė stovėjo tuščia, atrodė, kad Imanuelio bažnyčia dingo iš Sovetsko miesto žemėlapio. Bet kadaise atmesti akmenys tapo mokyklos dirbtuvių kertiniais akmenimis. Jie vis dar ten buvo ir šaukė.

Akmenys pasakoja istoriją.

Ankstyvos profesinės karjeros metais studijavau archeologiją ir dirbau Graikijoje, Jordanijoje ir Izraelyje. Vienas dalykas, kurio išmokau labai greitai, kad akmenys, kuriuos iškasi, turi istoriją. Archeologijoje tiesiogine prasme, nes senovės tautos naudojo akmenis savo kovų, pergalių istorijoms aprašyti ir jų įstatymams bei verslo sandoriams užrašyti. Jie buvo suformuoti į įrankius ar į ratus. Kartais ant jų buvo užrašomi meniniai pasakojimai iš žmonių gyvenimo.

Yra ir kitų akmenų su istorijomis. Atrodo, kad tai yra tylūs akmenys, ant kurių niekas nėra parašęs, nupiešęs ar išraižęs paveikslėlio. Yra akmenų, kurie žino tavo istoriją ir mano. Jie žino mūsų giliausias mintis, paslaptis. Jie girdėjo mūsų verksmą ir atodūsį naktį. Jie išgirdo mūsų pykčio ir juoko pliūpsnius. Jie taip pat mus pažįsta, jei ne geriau nei kas kitas. Kas būtų, jei akmenys mūsų namuose šauktų, kokias istorijas jie papasakotų?

Kaune yra sena metodistų bažnyčia, pastatyta 1910 m., pašventinta 1911 m. sausio mėn. Sovietų konfiskuota po to, kai 1944 m. Rusija perėmė Lietuvą. Vėliau ji tapo Romos katalikų bažnyčia, sandėliu, kino teatru ir galiausiai sporto klubu, o dabar krikščionys (jungtiniai metodistai) ten vėl garbina. Pagalvokite, kokias istorijas šios bažnyčios akmenys galėtų papasakoti apie tuos, kurie vis dar gyvena Kaune, ir apie kitus, kurie jau pas Viešpatį. Tai ne tik krikščionių, vadinamų metodistais, pasakojimai ir turtingas jų palikimas toje vietoje. Tai pasakojimai ir apie daugelį, kurie neturėjo jokio ryšio su bažnyčia.

Kokias istorijas jie papasakos ateityje? Jie papasakos istorijas apie ištikimą krikščionių grupę, vadinamą metodistais, kuri niekada neprarado vilties, kad vieną dieną Dievas jiems vėl leis šlovinti savo bažnyčioje. Jie pasakos istorijas apie žmones, kurie neturėjo jokio ryšio su krikščioniškuoju tikėjimu, bet kurie išgirdo apie tikinčiųjų būrį ir atėjo su jais kartu melstis bei atrado naują prasmę kasdieniniame gyvenime su Kristumi.

Dabartinės ir būsimos kartos žinos, kad mes liudijome apie Kristų ir jo meilę, nes mūsų namų ir Dievo namų akmenys šaukte šauks: „Dievas rūpinasi, Dievas myli! Mums rūpi, mes mylime! Kristus mums parodo, kaip rūpintis ir kaip mylėti nepaliaujamai!“

Nors akmenys atrodo tokie nuolatiniai, akmenys nėra amžini. Dievas yra. Psalmininkas nurodo Dievą kaip mūsų išganymo Uolą.

Uola taip pat yra vienas iš Dievo vardų Pakartoto įstatymo knygoje.

Tai Uola! Jo darbai tobuli,
  visi jo keliai iš tikrųjų teisingi.
Ištikimas Dievas, be apgaulės,
  teisus ir patikimas! (Pakartoto įstatymo 32:4)

Ona sušunka savo maldoje 1 Samuelio 2:2.

Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS,
  tikrai nėra kito šalia tavęs;
nėra Uolos kaip mūsų Dievas.

Dovydo padėkos giesmė 2 Samuelio (22:2-3) sako:

Mano Dieve, mano Uola,
  kur randu pastogę!
Mano skyde ir mano išganymo jėga,
  mano pilie ir priebėga!

Dievas yra amžinoji Uola, kuri kloja tvirtą pamatą mūsų gyvenime. Dievas suteikia mums pastovumo, saugumo, stabilumo ir ištvermės. Taigi, mes meldžiamės su psalmininku:

O Dieve, išgirsk mano šauksmą,
  klausykis mano maldos!
Iš žemės pakraščio šaukiuosi tavęs;
  mano širdžiai alpstant,
tu užkeli mane ant uolos, aukštesnės už mane.
  Juk tu mano apsauga,
stiprus bokštas gintis nuo priešo. (Psalmė 61:2-4)

Gerkime iš dvasinės Uolos, Kristaus, ir būkime ištikimi. Melskimės, kad būtume pažymėti Dievo, mūsų Uolos, savybėmis: ištikimybe, pastovumu, ištverme, nenuilstamumu, atkaklumu. Gerkime gyvybės vandenį, kuris kyla iš amžinosios Uolos, Dievo, mūsų Kūrėjo. Tapk panašiu į Jėzų Kristų, gyvu akmeniu, ir amžinai šauk Jo istoriją ir garbink.

Akmenys, kuriuos paliekate, liudija jūsų pačių istoriją. Akmenys, su kuriais klojate savo gyvenimo pamatus ir statote savo gyvenimo būstą, papasakos ateinančioms kartoms - jūsų istoriją. Jie atskleis, kas jums brangiausia ir vertingiausia.

Jūs statote namą dabar. Jūs nustatote, kas bus liudijama apie jūsų gyvenimą. Kurkite gyvenimą vertą pasakoti ateities kartoms. Statykitės ant Jėzaus Kristaus, Uolos, ir jo nesibaigiančios meilės, o jūsų gyvenimo pamatas tegul skelbs Evangeliją!

Kun. dr. ST Kimbrough